Kažkaip beviltiškai šiandien pasijutau. Turėjau pristatyt geografijos paskaitoj savo temą. Viskas kaip ir fainai: daug ir, sakyčiau, visai neprastai pasiruošiau, išklausiau kitus pristatymus, ir..nespėjau. Ir visam tam sugaišau visą savaitgalį ir dar daugiau. Labai motyvuoja kažką dar daugiau daryt ir stengtis, kai suvoki, kad savaitgalį galima buvo nuvažiuot į stovyklą, ar sudalyvaut mokymuose.
Realiai, tai viską turėjau atsiskaityt lapkričio 19d., bet su kolege nutarėm nukelti, nes ši turėjo išvažiuot. Dėstytojai pasakėm, mano akyse ji nubraukė strėlytę link „šiandien“. Lapkričio 19d. manęs nebuvo, o po to iš grupiokų išgirdau, kad aš tipo turėjau tą dieną atsiskaityt, kad manęs neprileis prie egzo ir t.t. Viską jai išaiškinau ir pasakė ji man, kad ok, davai šiandien.
Seminaro antroj pusėj ji priėjo ir pasakė, kad mum kažką reik daryt dėl po dviejų savaičių, kadangi dabar nespėsim (kaip spėsi, kai su jos pertraukinėjimais kita grupelė šnekėjo virš valandos). Maždaug gal anksčiau ateit, gal užsilaikyt pabaigoj ilgiau - kad visi spėtų.
Bet paaiškint, kodėl visi turi spėt kitą, paskutinį, kartą, o šiandien tegul kas nors ir nespėja, ji nesiteikė.
Gal aš ir per daug susireikšminu, gal dabar savo laiką per daug branginu, bet priežasties, dėl kurios turėčiau arba stengtis, arba bent jau jaustis patenkintas, aš nejaučiu.
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
No comments:
Post a Comment